Nykimas

Sodas visada gražus: pavasarį- savaime suprantama, vasarą- dar aiškiau, rudenį, kai viskas spalvota, žiemą, kai viskas achromatiska, išskyrus užsilikusius raudonus obuoliukus ant šakų.

Yra dar viena sodo būsena-vėlyvą rudenį ir iš žiemos į pavasarį. Tuomet viskas lyg patižę. Vyksta puvimas. Ląsteliena virsta žeme. Yra kažkoks žemės riebumas tuomet. Nežinau, kodėl man tai patinka. Gal kokie seni seni žmonijai bendri prisiminimai? Kai žemė maitintoja buvo rankomis dirbama, kai kiekvienas turėjo ryšį su ja. Nežinau.

Kita vertus, tokia šlapių medžių, subliuškusių krūmynų, pajuodusios gličios žolės ir aksominės žemės vaizdas kažkoks turtingas, nors ir bevaisis. Tai lyg "pregnant moment"-nuojauta, kad tuoj  viskas sprogs, pasikeis.

Aišku, toks sodas ir paslaptingiausias. Pamenu, kada į tai atkreipiau dėmėsį: kai gyvenau viename Kopenhagos priemiestyje. Ten, kaip žinia, po miestus bastosi lapės. Mūsų sode irgi viena, o gal ir su šeima, apsigyveno. Deja, buvo nuspręsta ją sučiupti. Po kelių dienų sodo viduryje pastatytame narve jau susigūžusi tupėjo lapė. Nebepamenu, koks metų laikas buvo, bet sodas būtent taip ir atrodė, kaip papasakojau anksčiau. Priėjau prie spąstų, atsitūpiau ir ėmiau iš arčiau apžiūrinėti žvėrį. Lapė atrodė siaubingai. Kailis kažkoks nutriušęs, visas snukis ir pėdos nuplikusios. Ilgiausi, užsirietę nagai. Tupėjo ji susisukusi į kamuoliuką, nuleidusi akis. Bandžiau pažvelgti į jas, bet ji kažkaip jas po kakta slėpė. Bandė manęs nepaleisti iš akių tiesiai į mane nežiūrėdama. Kažkaip nemalonu buvo. Ir labai bijojau, kad ji kokį staigų judesį padarys, puls mane. Nors mus ir skyrė grotelės, vistiek bijojau to išpuolio. Nes ore tvyrojo didžiulė įtampa. Lapę vėliau užmigdė.

Tas mus tyliai mirštantis, jau miręs, supantis sodas, lapės būsena ir išvaizda kažkaip susiliejo ir jau nebeatskiriama.Gal grožis per mirtį.

Kas keisčiausia, miške tokio jausmo nėra. Ten žmonės nebegyvena. O štai sodas-jis supa žmones. Kažkoks abejingas...

Vakar žiūrėjau filmą Van Diemen's land. Apie XIX amžiaus Australijoje iš darbų stovyklos pasprukusius kalinius. Žemynas dar tebuvo menkai ištyrinėtas. Vyrai ilgai klaidžiojo po šaltas, tylias džiungles, mynė pūvančius augalus ir pamažu valgė vienas kitą, nes ar tai nebuvo ko medžioti, ar jie nemokėjo to daryti.  Alkis-keista tyla...

Žiūrėdama pagalvojau , kad vis mėgstu stebėti kieno nors kieme merdėjančias džiungles.