Blue period

askutiniu metu vis pataikau žiūrėti liūdnus filmus. Vakarykštį vakarą praleidome keturiese prie "The road". Vis dar kelia smalsumą postapokaliptinio pasaulio interpretacijos. Kas įdomiausia šiame filme-visiškai neaišku, kas nutiko su pasauliu. Tik žinoma, kad mirė visa flora ir fauna, vienintėliai išgyvenusieji-badaujantys žmonės, lėtai keliaujantys po šią pilką,  drebėjimų konvulsijų tąsomą Žemę.. 

Ir čia-mano mėgiama tema-maisto stygius ir su juo susijusios žmonijos pastangos išgyventi , visokios moralinės dilemos, susijusios su kanibalizmu, žmogaus sužvėrėjimo ribos.

Pats filmas visiems neblogai nervus pagadino, nes buvo lėto ritmo. Šiaip labai aiški holivudinio  tipo naratyvinė struktūra, kai puikiai žinai, kad po pozityvių emocijų dalies visada seka staigus posūkis link kažko neigiamo. Iš tikro, gal visai nieko- imi jausti nepakeliamą įtampą, jei kažkas gero per ilgai užsitęsia. Kuo ilgiau delsiama, tuo baisesnių įvykių  tikimasi. 

Kažkaip trūko ryškios kulminacijos. Visas filmas buvo lyg kilimas į kažkur. Pabaigoje, mirus tėvui, ko gero, žiūrovas turėjo susitapatinti su sūnumi ir pajausti tą kosminę vienatvę. Deja, mes to nepajutome, tuo labiau, kad jau buvo aišku, jog vaikiui tuoj viskas bus gerai. Man būtų daug įdomiau buvę matyti, kaip po pirmojo filmo trečdalio vienišas vaikas bando išgyventi žiauriame pasaulyje. Deja, išsigelbėjimas buvo per greitas ir lengvas.

"The road" ko gero, buvo tipo nepriklausomas filmas. Jautėsi ambicijos, bet trūko beviltiškumo. Kaip juokinga-gaunasi, kad geras filmas nesibaigtų laimingai, ne šitame kontekste.

Bet filmą vistiek siūlyčiau pažiūrėti. Jau vien verta sužinoti, kaip protingiausia būtų paruošti žmogieną..

.....Puikioji striukė-Gabrielės Januškevičiūtės. Driežai ant striukės-Kamilės Chlebinskaitės dizainas.